Skip directly to content

Dažni psichikos sutrikimai

 

Nerimas ir depresija priskiriami prie dažnai pasitaikančių psichikos sutrikimų. Manoma, kad 4,4 % pasaulio populiacijos kenčia nuo depresinio sutrikimo ir 3,6 % nuo nerimo sutrikimų. Depresijos sutrikimas pasižymi prislėgta nuotaika, interesų susiaurėjimu, malonumo jausmo praradimu, kaltės ir savęs nuvertinimo jausmais,  miego ar apetito sutrikimu,  nuolatiniu nuovargiu, susilpnėjusia koncentracija bei dėmesiu. Depresija gali būti lėtinė arba pasikartojanti (rekurentinė), smarkiai paveikianti asmens darbinę, mokyklinę bei įprastą kasdieninę veiklą. Sunkiausiais depresijos atvejais žmogui gali kilti minčių apie savižudybę arba jis gali imtis pastangų tai padaryti. Nerimo sutrikimai priskiriami grupei psichikos sutrikimų, kurie apibūdinami nerimo ir baimės jausmu, apima generalizuotą nerimo sutrikimą, panikos sutrikimą, fobijas ir socialinį nerimo sutrikimą.1

Lietuvos psichikos sveikatos centro duomenimis, 2017 metais psichikos ir elgesio sutrikimai siekė 7,8 % populiacijos.2

Mišrūs simptomai (mišrūs nerimo ir depresijos simptomai, be abejo, yra pats dažniausias pavyzdys) ypač dažnai pasitaiko tarp bendroje praktikoje konstatuojamų lengvesnių šių sutrikimų formų. Net ir šiais atvejais reikėtų stengtis išskirti vyraujantį sindromą, bet jei išskirti būtų neįmanoma, šiems mišriems sutrikimams klasifikuoti numatyta diagnostikos kategorija.3

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, visoms Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigoms pavesta vadovautis kodavimo standartais naudojantis TLK-10-AM ( ICD-10-AM)4. Dažnai pasitaikantys nerimo sutrikimai priskirti F 40 ir F 41 kodams5.

F 40 Fobiniai nerimo sutrikimai.5

F 40.0 - Agorafobija.

       .00 - be panikos sutrikimo.

       .01 - su panikos sutrikimu.

F 40.1 - Socialinės fobijos.

F 40.2 - Specifinės (izoliuotos) fobijos.

F 40.8 - Kiti fobiniai nerimo sutrikimai.

F 40.9 - Nepatikslintas fobinis nerimo sutrikimas.

F 41 Kiti nerimo sutrikimai.5

F 41.0 - Panikos sutrikimas [epizodinis paroksizminis nerimas].

F 41.1 - Generalizuotas nerimo sutrikimas.

F 41.2 - Mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas.

F 41.3 - Kiti mišrūs nerimo sutrikimai.

F 41.8 - Kiti specifiniai nerimo sutrikimai.

F 41.9 - Nepatikslinti nerimo sutrikimai.

 

Pasaulio sveikatos organizacija yra parengusi TLK-10 (ICD-10) psichikos ir elgesio sutrikimų klasifikacijos direktyvas, kurios apima klinikinius aprašymus ir diagnostikos gaires.3

 

 

F 40 Fobiniai nerimo sutrikimai.3

Sutrikimai, kurių metu pasireiškiantį nerimą sukelia išskirtinai ar dažniausiai konkrečiai apibrėžtos situacijos ar stimulai (išoriniai individui), kurie nėra tuo metu pavojingi. Šių situacijų stengiamasi išvengti arba jos išgyvenamos su baime.

Fobinis nerimas subjektyviai, fiziologiškai ar elgesyje nesiskiria nuo kitų nerimo formų ir gali svyruoti nuo lengvo nesaugumo iki siaubo. Pacientas gali labiausiai jaudintis dėl tokių savo simptomų, kaip: širdies plakimas ar silpnumo pojūtis, dėl kurių atsiranda antrinė mirties baimė, baimė prarasti savikontrolę ar išprotėti.

Kitų žmonių įsitikinimas, kad ši situacija nėra pavojinga ar gąsdinanti, paciento nerimo nesumažina. Mintis, kad vėl reikia patekti į nerimą keliančią situaciją paprastai sukelia lūkesčio nerimą. Kriterijus, jog nerimą keliantis dirgiklis yra išorinis individui, nulemia, kad baimės, susijusios su kokia nors liga (nozofobija) ar kūno formomis (dismorfofobija), yra klasifikuojamos skirsnyje F45.2 (hipochondrinis sutrikimas). Tačiau jei baimė susirgti daugiausia kyla ir kartojasi dėl galimo susidūrimo su infekcija ar užsikrėtimo, arba tai yra paprasta medicininių procedūrų (injekcijų, operacijų ir t.t.) ar medicininės aplinkos (stomatologijos kabineto, ligoninės ir t.t.) baimė, ją reikia klasifikuoti skirsnyje F40.- (dažniausiai F 40.2 - specifinė fobija).

 

Fobinis nerimas ir depresija dažnai pasireiškia kartu. Anksčiau buvęs nerimas beveik visuomet sustiprėja atsiradus depresiniam epizodui. Kartais depresijos epizodai yra lydimi laikino fobinio nerimo, o depresinė nuotaika dažnai lydi kai kurias fobijų formas, ypač agorafobiją. Ar diagnozuojant reikia nurodyti abu sutrikimus, t.y. fobinį nerimą ir depresijos epizodą, ar tik vieną sutrikimą priklauso nuo to, kuris sutrikimų atsirado akivaizdžiai anksčiau, ir kuris aiškiai vyrauja diagnozavimo momentu. Jei sutrikimas, atitinkantis depresijos diagnostikos kriterijus, buvo prieš atsirandant fobinei simptomatikai, jis turi atsispindėti diagnozėje.

 

Dauguma fobinių sutrikimų, išskyrus socialinę fobiją, dažniau konstatuojami moterims. Šioje klasifikacijoje panikos priepuolis (F 41.0), atsiradęs konkrečioje fobinėje situacijoje, traktuojamas kaip fobijos sunkumo laipsnis, kuris turi atsispindėti diagnozėje. Panikos sutrikimas kaip savarankiška diagnozė nustatomas tik tada, kai nėra jokios specifinės fobijos, aprašytos skirsnyje F 40.

 

F40.0 Agorafobija.3

Terminas "agorafobija" čia vartojamas platesne prasme nei tai buvo įvedant šį terminą, ir nei jis suprantamas kai kuriose šalyse ligi šiol. Dabar šiuo terminu apibūdinama ne tik atvirų erdvių baimė, bet ir artimai susiję aspektai, pavyzdžiui buvimas minioje ar negalėjimas nedelsiant ir lengvai pabėgti į saugią vietą (paprastai į namus). Taigi šiuo metu terminas apibrėžia susijusių ir panašių baimių grupę, kurios apima išėjimo iš namų situacijas: baimė įeiti į parduotuvę, būti minioje ar viešoje vietoje, ar keliauti vienam traukiniu, autobusu ar lėktuvu.

Nors nerimo lygis ir vengiančio elgesio apimtis labai svyruoja, šis fobinis sutrikimas yra vienas labiausiai invalidizuojančių, ir kai kurie pacientai tampa visiškai pririšti prie namų; daugelis yra kankinami siaubingos minties, kad jie praras sąmonę ir nesulauks pagalbos atsidūrę viešoje vietoje. Daugumos fobiją keliančių situacijų esminis bruožas yra negalėjimas nedelsiant iš jų pabėgti. Dauguma pacientų yra moterys, o sutrikimas dažniausiai prasideda ankstyvuoju suaugusio žmogaus gyvenimo periodu. Kartu gali būti depresinių ar obsesinių simptomų, arba socialinė fobija, tačiau ne šie simptomai vyrauja klinikiniame vaizde. Netaikant efektyvaus gydymo, agorafobija dažnai tampa lėtine, nors jos eiga paprastai kinta.

 

Diagnostika

Tiksliai diagnozei reikalingi visi žemiau aprašyti kriterijai:

a) fiziologiniai ar vegetacinės (autonominės) nervų sistemos simptomai privalo būti pirminiai nerimo požymiai, o ne antriniai kitų simptomų, tokių kaip, kliedesiai ar įkyrios mintys, pasireiškimai;

b) nerimą sukelia tik (ar dažniausiai) mažiausiai dvi šių situacijų: minia, vieša vieta, išėjimas iš namų, arba kelionė vienam;

e) fobinių situacijų vengimas privalo būti arba buvo esminis sutrikimo bruožas.

 

Diferencinė diagnostika. Reikia prisiminti, kad kai kurie kenčiantys dėl agorafobijos asmenys patiria tik nežymų nerimą, nes jie yra išmokę nuolat išvengti nerimą keliančių situacijų. Jei yra kitų simptomų, pavyzdžiui, depresija, depersonalizacija, įkyrumai arba socialinė fobija, tai diagnozė nesikeičia, jei šie simptomai nėra dominuojantys klinikiniame ligos vaizde. Jei pacientui buvo stipri depresija prieš pirmą kartą pasireiškiant fobiniams simptomams, tai šiuo atveju depresijos epizodas būtų labiau tinkama diagnozė; tai dažniau pasitaiko tais atvejais, kai sutrikimo pradžia konstatuojama vėlyvame amžiuje.

 

Panikos sutrikimo (F 41.0) buvimą ar nebuvimą agorafobinėje situacijoje daugeliu atvejų galima pažymėti penktuoju kodo ženklu:

 

F 40.00 be panikos sutrikimo.

F 40.01 su panikos sutrikimu.

 

Apima: panikos sutrikimą su agorafobija.

 

F 40.1 Socialinės fobijos.3

Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti santykinai mažos žmonių grupės dėmesio centre (priešingai negu minioje), todėl tokių socialinių situacijų vengiama. Priešingai nei dauguma kitų fobijų socialinės fobijos yra vienodai dažnos tarp vyrų ir moterų. Jos gali būti apibrėžtos (pvz.: susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai, ar susitikus su priešingos lyties asmeniu) arba difuzinės, kai fobiją sukelia beveik visos socialinės situacijos už šeimos rato. Gali būti baimė vemti kitiems matant. Kai kuriose kultūrose ypač stresogeniškas gali būti žvilgsnių susitikimas. Socialinės fobijos paprastai susijusios su žemu savo vertės pojūčiu ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais nusiskundimais kaip: paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis, ir pacientai kartais būna įsitikinę, jog vienas šių antrinių nerimo požymių yra jų pagrindinė problema; simptomai gali progresuoti iki panikos priepuolio. Dažnai pasireiškia ryškus vengiantis elgesys, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija.

 

Diagnostika

Tiksliai diagnozei nustatyti reikalingi visi žemiau aprašyti kriterijai:

a) fiziologiniai, elgesio bei vegetacinės (autonominės) nervų sistemos simptomai turi būti pirminiai nerimo požymiai, o ne antriniai kitų simptomų, kaip, kliedesiai ar įkyrios mintys, pasireiškimai;

b) nerimas privalo pasireikšti išskirtinai (arba labiausiai) apibrėžtose socialinėse situacijose;

c) turi būti aiškus fobiją keliančių situacijų vengimas.

 

Apima: antropofobiją, socialinę neurozę.

 

Diferencinė diagnostika. Dažnai kartu būna ryški agorafobija bei depresiniai sutrikimai. Abu sutrikimai gali nulemti tai, kad pacientas tampa "pririštas" prie namų. Jei agorafobijos ir socialinės fobijos diferenciacija yra ypač sunki, tai diagnozuojant pirmenybė teikiama agorafobijai; depresijos diagnozė nenustatoma tol, kol nėra reikiamų depresijos epizodo kriterijų.

 

 

 

F 40.2 Specifinės (izoliuotos) fobijos.3

Šios fobijos būdingos griežtai apibrėžtoms situacijoms, pavyzdžiui, prisiartinimas prie tam tikrų gyvūnų, aukštis, griaustinis, tamsa, skridimas, uždara erdvė, šlapinimasis ar tuštinimasis viešuose tualetuose, tam tikro maisto valgymas, dantų gydymas, kraujo ar žaizdos vaizdas, baimė užsikrėsti tam tikra liga. Nors fobiją sukelianti situacija yra labai specifiška, kontaktas su ja gali sukelti paniką kaip ir agorafobijos ar socialinės fobijos atveju. Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje arba ankstyvoje jaunystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečiais. Apribojimų, atsiradusių dėl sutrikimo, pavojus priklauso nuo to, kaip lengvai pacientas gali išvengti fobiją keliančių situacijų. Fobinių situacijų baimė nelabai svyruoja. Tuo ji skiriasi nuo agorafobijos. Radiacinė liga, veneriniai susirgimai ir ypač pastaruoju metu AIDS yra dažniausios ligos, kurios tampa fobijų objektu.

Diagnostika

Tiksliai diagnozei nustatyti būtini visi šie požymiai:

a) fiziologiniai ir vegetaciniai (autonominės) nervų sistemos simptomai turi būti pirminiai nerimo pasireiškimai, bet ne antriniai kliedesių ar įkyrumų požymiai;

b) nerimą turi kelti apibrėžtas fobinis objektas ar situacija;

c) pacientas, kiek įmanoma, vengia fobinės situacijos.

 

Apima: akrofobiją, gyvūnų fobiją, klaustrofobiją, egzaminų fobiją, paprastąją fobiją.

 

Diferencinė diagnostika. Šio sutrikimo metu skirtingai nuo agorafobijos ir socialinių fobijų dažniausiai nebūna kitų psichikos sutrikimų. Kraujuojančių žaizdų fobija skiriasi tuo, jog kartu su nerimu pasireiškia ne tachikardija, bet bradikardija ir kartais - alpimas. Specifinių ligų, pavyzdžiui, vėžio, širdies ligų, venerinių susirgimų baimė turi būti klasifikuojama kaip hipochondrinis sutrikimas (F 45 .2), išskyrus tuos atvejus, jei ji specifiškai susijusi su situacijomis, kuriose šia liga galima užsikrėsti. Jei įsitikinimas, jog serga šia liga, pasiekia kliedesių lygį, turi būti diagnozuojamas kliedesinis sutrikimas (F 22.0). Individams, kurie yra įsitikinę, jog turi nenormalią ar iškreiptą kūno dalį (dažniausiai veidą), ko kiti objektyviai nemato (taip vadinamą dismorfofobiją), turėtų būti diagnozuojamas hipochondrinis sutrikimas (F 42. 2) ar kliedesinis sutrikimas (F 22.0) priklausomai nuo įsitikinimo stiprumo ir atkaklumo.

 

F 40.8 Kiti fobiniai nerimo sutrikimai.3

 

F 40.9 Nepatikslintas fobinis nerimo sutrikimas.3

 

Apima: fobiją NK,

fobinę būseną NK

 

 

F41 Kiti nerimo sutrikimai.3

Pagrindinis šių sutrikimų simptomas yra nerimas, kurio pasireiškimas nėra sukeltas vienos aiškiai apibrėžtos išorinės situacijos. Kartu gali pasireikšti depresinių ar įkyrumų simptomų, ar net tam tikrų fobinio nerimo elementų, tačiau jie yra antriniai arba žymiai silpniau išreikšti.

 

 

F 41.0 Panikos sutrikimas [epizodinis paroksizminis nerimas].3

Esminis sutrikimo požymis yra pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, kurie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl jų negalima prognozuoti. Kaip ir kitų nerimo sutrikimų metu dominuojantys simptomai yra skirtingi kiekvienam pacientui, bet dažniausiai tai pasireiškia staiga prasidedančiu širdies plakimu, skausmu krūtinėje, smaugimo pojūčiu, svaigimu bei realybės pojūčio sutrikimais (derealizacija ar depersonalizacija). Kartu beveik visuomet atsiranda antrinė mirties baimė, savitvardos praradimo ar išprotėjimo baimė. Paprastai priepuoliai trunka minutes, nors kartais ir ilgiau; priepuolių dažnis ir sutrikimo eiga yra gana įvairūs. Individas panikos priepuolio metu paprastai patiria stiprų baimės ir vegetacinės nervų sistemos simptomų augimą - "kreščendo" - dėl to jis stengiasi pabėgti iš tos vietos ar situacijos, kurioje įvyko priepuolis. Jei tai atsitinka specifinėje situacijoje, pavyzdžiui, autobuse ar minioje, pacientas gali pradėti vengti tokių situacijų. Dažni ir neprognozuojami panikos priepuoliai sukelia baimę būti vienam ar viešose vietose. Po panikos priepuolio dažnai išlieka baimė, jog ištiks kitas priepuolis.

 

Diagnostika

Šioje klasifikacijoje panikos priepuoliai, kurie kyla pastoviai fobiją keliančiose situacijose, yra laikomi fobijos stiprumo požymiu, ir tai turi atsispindėti diagnozėje. Panikos sutrikimas gali būti pagrindine diagnoze tik tuomet, jei nėra skyriuje F 40.- aprašytų specifinių fobijų.

 

Tiksliai diagnozei reikalingi bent keli sunkūs vegetacinio (autonominio) nerimo priepuoliai, atsiradę maždaug per vieną mėnesį:

a) situacijoje, kuri objektyviai nėra pavojinga;

b) priepuoliai atsiranda ne tik žinomose ir prognozuojamose situacijose;

c) tarp panikos priepuolių pacientas paprastai beveik nejaučia jokių nerimo simptomų (nors lūkesčio nerimas yra gana dažnas).

 

Apima: panikos priepuolį (ataką ), panikos būklę.

 

Diferencinė diagnostika. Kaip jau pažymėta, panikos sutrikimą reikia skirti nuo panikos priepuolių, kurie atsiranda kitų fobinių sutrikimų klinikoje. Panikos priepuoliai gali atsirasti kaip antriniai depresinio sutrikimo simptomas, ypač vyrams, todėl jei tuo pat metu yra ir depresinio sutrikimo diagnostikos kriterijus atitinkanti simptomatika, panikos sutrikimas neturi būti diagnozuojamas kaip pagrindinis.

 

41.1 Generalizuotas nerimo sutrikimas.3

Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra generalizuotas ir nuolatinis nerimas, tačiau jis neapsiriboja ir nėra stipriai susijęs, su jokiomis konkrečiomis išorinėmis aplinkybėmis (t.y., jis yra "laisvai plaukiojantis"). Dominuojantys simptomai, kaip ir kitų nerimo sutrikimų metu labai įvairūs, bet dažniausiai skundžiamasi - nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu ir diskomfortu epigastriume. Dažnai baiminamasi, kad pats pacientas ar jo artimieji susirgs ar pateks į kokį nors nelaimingą atsitikimą, kartu atsiranda įvairiausių kitokių baimių ar nuojautų. Šis sutrikimas dažnesnis tarp moterų, ir neretai susijęs su nuolatiniu aplinkos stresu. Sutrikimo eiga būna įvairi, tačiau dažnai ji banguojanti ir lėtinė.

 

Diagnostika

Pacientas turi jausti pirmiausia nerimo simptomus, kurie trunka daugumą dienų bent kelias savaites, o dažniausiai - kelis mėnesius iš eilės. Simptomai paprastai turi šių elementų:

a) bloga nuojauta (nerimas dėl būsimų nesėkmių, jausmas, "lyg ant ribos" sunku koncentruoti dėmesį ir t.t.);

b) raumenų įtampa (negalėjimas nustygti vietoje, įtampos galvos skausmai, virpulys, nesugebėjimas atsipalaiduoti);

c) vegetacinis (autonominis) hiperaktyvumas (galvos svaigimas, prakaitavimas, tachikardija ar padažnėjęs kvėpavimas, diskomfortas epigastriume, silpnumas, burnos džiūvimas ir t.t.).

 

Vaikus dažnai reikia raminti, periodiškai pasireiškia somatinių nusiskundimų.

 

Trumpalaikiai (kelios dienos iš eilės) kiti sutrikimai, ypač depresijos, simptomai, nekeičia generalizuoto nerimo sutrikimo diagnozės, tačiau jie neturi visiškai atitikti depresijos epizodo (F 32.-), fobinio nerimo sutrikimo (F 40.-), panikos sutrikimo (F 41.0) ar obsesinio-kompulsinio sutrikimo (F 42.-) diagnostikos kriterijų.

 

Apima: nerimo neurozę, nerimo reakciją, nerimo būklę .

 

Išskyrus: neurasteniją (F 48.0).

 

F 41.2 Mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas.3

Šią kategoriją reikėtų vartoti tuomet, kai kartu pasireiškia ir nerimo, ir depresijos simptomų, tačiau nė vieni jų nėra vyraujantys, o atskirai paėmus kiekvieną sindromą jis nėra pakankamai ryškus specifiniam sutrikimui (nerimui ar depresijai) diagnozuoti. Jei nerimo simptomai yra labiau išreikšti esant lengvesnei depresijos simptomatikai, tuomet reikia diagnozuoti kurį nors specifinį fobinį ar nerimo sutrikimą. Jei ir depresinė, ir nerimo simptomatika yra pakankamai išreikštos ir atitinka abiejų sutrikimų diagnostikos kriterijus, turi būti diagnozuojami abu sutrikimai ir nevartojama ši diagnozė (F 41.2). Jei praktiniais sumetimais turi būti įrašyta tik viena diagnozė, tuomet pirmenybė teikiama depresijos diagnozei. Diagnozei nustatyti būtinai turi būti, nors ir laikinai, tam tikrų vegetacinės nervų sistemos simptomų (drebulys, širdies plakimai, burnos džiūvimas, skrandžio spazmai ir t.t. ). Jei sutrikimas pasireiškia tik nerimastingumu ir perdėtu susirūpinimu be vegetacinių simptomų, šios diagnozės negalima vartoti. Jei šio sutrikimo kriterijus atitinkantys simptomai pasireiškia reikšmingų stresogeniškų gyvenimo įvykių ar pokyčių metu, turi būti vartojama kategorija F 43.2 - adaptacijos sutrikimai.

 

Individų su šiuo santykinai švelnių simptomų deriniu dažnai pasitaiko pirminės medicinos praktikoje, tačiau dar dažniau -  bendroje populiacijoje, ir jie niekada nesikreipia į bendros praktikos gydytojus ar psichiatrus.

 

Apima: nerimastingą depresiją (lengvą arba neužsitęsusią).

 

Išskyrus: lėtinę nerimastingą depresiją (distimiją)(F 34.1 ).

 

F 41.3 Kiti mišrūs nerimo sutrikimai.3

Šią kategoriją reikėtų vartoti tuomet, kai sutrikimas atitinka generalizuoto nerimo sutrikimo (F 41.1) diagnostikos kriterijus, tačiau kartu yra ryškių (nors dažnai tik trumpalaikių) kitų F 40-F 49 kategorijų simptomų, kurių nepakanka papildomo sutrikimo diagnozei. Dažniausi jų: obsesinis-kompulsinis sutrikimas (F 42.-), disociacinis sutrikimas (F 44.-), somatizacinis sutrikimas (F 45.0), nediferencijuotas somatoforminis sutrikimas (F 45.1) ar hipochondrija (F 45.2). Jei šio sutrikimo diagnostikos kriterijus atitinkantys simptomai atsiranda reikšmingų stresogeniškų gyvenimo įvykių ar pokyčių metu, turi būti

diagnozuojami adaptacijos sutrikimai - F 43.2.

 

F 41.8 Kiti specifiniai nerimo sutrikimai.3

Apima: nerimo isteriją.

 

F 41.9 Nepatikslintas nerimo sutrikimas.3

Apima: nerimą NK.

 

Susijusi terapinė sritis: